Garsiausias Italijos literatūros pirmasis sakinys parašytas būtent apie šį ežero ruožą. „Quel ramo del lago di Como, che volge a mezzogiorno“: ta Komo ežero atšaka, kuri suka į pietus. Ištisos italų moksleivių kartos gali atmintinai padeklamuoti, kas seka toliau, ar jos to nori, ar ne, nes romaną, kurį šis sakinys pradeda, mokykloje studijuoja beveik kiekvienas italas, dažniausiai du kartus.
Have You Been Told About Lake Como?
Ta ežero atšaka
Romanas vadinasi „I promessi sposi“ („Sužadėtiniai“), ir pirmuosiuose jo puslapiuose beveik neminimas nė vienas žmogus. Alessandro Manzoni pirmuosius kelis puslapius skiria vien paties ežero aprašymui: kalnams, kurie jį suspaudžia, atšakai, kuri lenkiasi Leko link, kaimams, išsidėsčiusiems palei krantą. Tik kai geografija aiški, pasirodo Don Abbondio, nedrąsus kaimo kunigas, sutemus grįžtantis namo, ir du ginkluoti vyrai, laukiantys jo ant kelio. Juos atsiuntė vietos ponas Don Rodrigo, ir jų žinia trumpa: Renzo ir Lucia, jaunuoliai, kuriuos kunigas pažadėjo sutuokti, neturi būti sutuokti, antraip jis gailėsis. Kitaip tariant, tai meilės istorija, kuri prasideda kaip istorija apie tai, kam leidžiama pasakyti valdžiai „ne“, o kam ne.
Šis klausimas persmelkia visą knygą. Renzo ir Lucia yra valstiečiai, šilko darbininkai, beveik neturintys jokios padėties visuomenėje, o jiems priešinasi didikas, gebantis grasinimu palenkti kunigą, kyšiu teisėją. Toliau laukia pabėgimas, įkalinimas, maištas Milano gatvėse ir, baisiausia iš visko, 1630 metais miestą nusiaubęs maras, aprašytas taip iš arti ir taip kūniškai, kad skaitytojus sukrečia ir po dviejų šimtmečių. Per didžiąją dalį to porą išveda labiau tikėjimas nei drąsa. Romane vaizduojamą Lombardiją valdė ispanai; Manzoni laikais ji jau priklausė austrams, ir 1827 metų skaitytojams nebuvo sunku septynioliktojo amžiaus didiko smurtą prieš du bejėgius kaimiečius perskaityti ir kaip istoriją apie savo pačių amžių.
Be to, Manzoni nuveikė kai ką neįprastesnio, nei parašyti mylimą romaną. Kai jis pradėjo jį rašyti, Italija kaip šalis dar neegzistavo: pusiasalis buvo karalysčių ir mažų valstybėlių kratinys, kurių tarmės vargiai suprato viena kitą. Pavyzdžiu jis pasirinko Toskanos florentiečių tarmę ir, nepatenkintas pirmuoju bandymu, ne vienus metus perrašinėjo visą romaną šia kalba; šį darbą jis kartą apibūdino kaip savo skalbinių skalavimą Arno upėje. Perrašyta knyga iš esmės išmokė italus, kaip turėtų skambėti jų pačių rašomoji kalba.
Giuseppe Verdi, didžiai jį gerbęs, parašė savo „Requiem“ pirmosioms jo mirties metinėms; Manzoni mirė 1873 metais.
Ginčą, kam priklauso ežeras, pats ežeras išsprendžia geriau, nei kada nors galėtų vietinis patriotizmas. Apversto Y formos ežeras driekiasi į pietus vienu ilgu vandens telkiniu iki Bellagio, kur išsišakoja į dvi atšakas: viena baigiasi prie Komo, kita prie Leko. Pirmuoju sakiniu Manzoni aprašo Leko atšaką, tačiau net jis ją pavadino „quel ramo del lago di Como“. Ežeras, apie kurį jis iš tiesų rašė, yra visas šis ruožas: kalnai, kurie jį supa iš visų pusių, ir šviesa virš vandens, šimtmečiais traukianti žmones į jo krantus.
Po dviejų šimtmečių kiekvienas, tinkamą valandą stovėjęs prie to vandens, puikiai supranta, kodėl jis pradėjo būtent nuo čia.
