Užaugau Seišeliuose, ant uolos, nuo kurios priešais mane atsiverdavo jūra, beveik per šimtą aštuoniasdešimt laipsnių. Iš ten galėdavau stebėti po paviršiumi judančius skumbrių būrius ir apačioje vandenyje žaidžiančius delfinus. Saulei leidžiantis dangus nusidažydavo švelniai rožine spalva, o jūra, didingu mėgdžiojimo gestu, atspindėdavo tą spalvą ir irgi tapdavo rožinė, siekdama už horizonto, į pasaulį, kuris buvo nujaučiamas, bet kurio dar negalėjome matyti.
Frangipanai ir bugenvilijos buvo tų metų priedainis. Ne kartais. Nuolat. Ypač frangipanai, popietės kaitroje, kai žiedai jau pakankamai ilgai pabūdavo saulėje, kad taptų sunkūs ir saldūs. Skindavome juos ir užsikišdavome už ausų. Tuo metu tai atrodė visiškai įprasta.
Mudvi su mama dažnai eidavome į paplūdimį. Baltas smėlis, sviesto švelnumo glamonė po kojomis, vanduo toks skaidrus ir toks šiltas, kad buvo matyti pats dugnas. Pasiimdavome bananų traškučių ir sėdėdavome tiesiog vandenyje. Kitais kartais mudvi su geriausia drauge vaikščiodavome pakrante saulei leidžiantis, kojų pirštais brisdamos per vandenį, sielos seserys, besidalijančios paslaptimis smėlyje, kalbėdamos apie viską, kol horizontas darėsi šiltas, neskubus ir begalinis.
Maistas irgi buvo atskiras pasaulis. Anona, kurią valgyti nuobodu, nes reikia išspjauti kiekvieną sėklą, bet kuri kiekvieną kartą to verta: kreminis, tropinis skanėstas, nepanašus į nieką, kas auga vėsesniame klimate. Kokosų vanduo tiesiai iš kevalo. Mokyklos jamalak medis, karštyje barstantis vaisius. Nė vienas iš šių dalykų man nebuvo egzotiškas. Tai buvo tiesiog dar viena įprasta diena.
Labai daug laiko praleisdavau tyrinėdama viena. Būdama maža, viena eidavau trumpų pasivaikščiojimų netoli namų: žemyn iki uolėto kranto pasikalbėti su purvašokliais, aukštyn į mūsų laimo medį, kuris derėdavo ištisus metus ir nieko neprašė mainais. Ir į apleistą namą, kurį buvau atradusi, kur įlipdavau į lango rėmą ir sėdėdavau, žvelgdama į gražiausią jūros vaizdą.
Tai buvo ir vienatvės, ir nuostabos akimirka. Apgriuvusio kvadratinio lango mediena įrėmindavo vaizdą, tarsi atviruką, iškeltą prieš pasaulį, ir dėl to viską vertinau dar labiau: turkio vandenį, mėlynumą, ryškesnį nei bet kurioje mano kada nors matytoje nuotraukoje, vešlų kokosų palmių lapų smaragdą, kreminį smėlį, saulę, šviečiančią ryškiai ir trumpai, bučiuojančią tolimų bangų keteras. Tai atrodė kaip išmonė. Tačiau tai buvo visiškai tikra, ir ta akimirka buvo visiškai mano.
