Mano senelių namai Indijoje kvepėjo ypatingai. Šiltai, savitai, daugiasluoksniškai: kvapais, kurių vaikystėje nebūčiau mokėjusi įvardyti, bet kuriuos nuo tada daug metų bandau nusakyti žodžiais. Ore visada tvyrojo kvapas, sode visada kas nors žydėjo, ir visada šalia buvo du žmonės, kartu sukūrę kažką gražaus ir tai žinoję.
Mano močiutė buvo nepaprastai protinga. Ji turėjo matematikos magistro laipsnį, buvo dirbusi mokyklos direktore ir tą patį tikslumą skyrė viskam, kam tik skirdavo dėmesį, taip pat ir savo namams. Kambariai buvo pilni mirguliuojančių sietynų, įmantriai austų kilimų, su tikru išmanymu atrinktų antikvarinių daiktų. Niekas nebuvo atsitiktinis. Niekas nebuvo vien dekoratyvus. Jos akis grožiui buvo ir akis kokybei, ir jai tie du dalykai buvo vienas ir tas pats.
Močiutės kambaryje stovėjo tualetinis staliukas. Viename jo stalčių ji laikė savo kvepalus, ir tas stalčius turėjo savo kvapą: šiltą, sudėtingą, susikaupusį visų jame buvusių buteliukų įspūdį. Kiekvieną jų buvo išrinkęs senelis. Kiekvienas buvo kvapu parašytas meilės laiškas.
Ji nešiojo perlus. Didelius, kreminius, trigubus vėrinius, ir kiekviename mazgelyje tarp perlų buvo jos kvepalai. Papuošalai irgi buvo mano senelių meilės kalba: perlai, kvepalai, kiekvienas apgalvotai išrinktas ir padovanotas, metai iš metų. Dabar, kai tik pamatau perlus, iškart ir visa savo esybe prisimenu ją.
Mano senelis buvo geras taip, kad žmonės pasijusdavo iš tiesų pastebėti. Tai nebuvo vaidinamas gerumas žmogaus, kuris to siekia pastangomis, o tylus, neapgalvotas dosnumas žmogaus, kuriam tai buvo tiesiog natūralus būdas būti. Prisimenu, kaip jausdavosi mano mažytė ranka jo delne. Jo pirštai buvo ilgi, ranka šilta ir tvirta, ir laikyti ją reiškė jaustis saugiai pačia pilniausia to žodžio prasme. Santalas ir kedras įtvirtina kvapo bazę, ir man atrodo, kad jokia kita mediena jos neaprėpia visai taip pat. Tamsi, šilta, lengvai šešėliuota. Ši savybė gyvena kvapo Night Blooms bazėje.
Močiutė augino rožes. Jos sode augo ir magnolija, kuri žydėdavo taip gausiai, kad atrodė beveik neįtikėtina. Ji rūpestingai prižiūrėjo abi ir, įtariu, turėjo nemenkai nuomonių apie tai, kaip joms derėtų sektis.
Prie valgomojo stalo ji pjaustydavo vaisius. Darydavo tai taip tiksliai, kad net tai atrodė apgalvota. Ji pjaustydavo granatus, o aš vogdavau grūdelius, po vieną: tuos mažus rubino spalvos brangakmenius, kurie palieka dėmes ant visko ir yra nepaprasto skonio.
Granatas kvape Night Blooms, India yra būtent tas prisiminimas. Tiesiogiai, konkrečiai, visiškai. Jis atveria kvapą, nes juo prasidėdavo buvimas su ja.