Anglų sodas, kurį prisiminsiu visada, yra tas, kurį sukūrė Chris. Didelis terasinis sodas tarp senų sienų, per visą jo ilgį nusidriekusios ilgos gėlių juostos, o centre trijų pakopų akmeninis fontanas, apsuptas rožių ir levandų. Kairėje ilga gėlių juosta, kurios gėles jis rinkosi labai kruopščiai, tarp jų ir hiacintus. Rytais oras ten būdavo žalias, gaivus ir vos juntamai gėlėtas, o kuo ilgiau stovėdavote, tuo labiau jis keisdavosi, tapdamas saldus ir žemiškas, kai jį įkvėpdavote. Pavasarį kelis persodindavau į vazonus įėjimo prieangyje, kur jų kvapas pasveikindavo naująjį metų laiką anksčiau už bet ką kita.
Chris mokėsi sodų dizaino Inchbald mokykloje, ir šis sodas yra tai, kas nutinka, kai tikra meilė sodininkystei susitinka su formalaus dizaino disciplina. Jis mąstė metų laikais, todėl visada kas nors pradėdavo skleistis spalvomis. Jis kūrė dėl grožio, ir jis kūrė dėl kvapo, o apie tai dauguma žmonių net nepagalvoja. Visada būdavo kas nors, dėl ko norėdavosi stabtelėti ir įkvėpti: puošni rožinė magnolija, sunkianti savo kvapą, rožės, kiekviena su savo kvapu, greta aštresnės levandų natos, oranžinės ir baltos rytietiškosios lelijos, visterija, apsivijusi rėmą virš valgomojo stalo.
Laikėme bites, kurias myliu ir gerbiu, nors ir esu šiek tiek alergiška jų draugijai. Prie mažo tvenkinio atskrisdavo laumžirgiai. Medžiuose perėjo paukščiai, ir jų giesmė pro atvirą langą buvo vienas labiausiai gydančių garsų, kokius žinau. Vejoje buvome įkasę batutą, ir iki šiol matau, kaip vaikai iš jo tarsi iš niekur iššokdavo, akimirkai pasirodydavo virš gėlynų ir vėl nukrisdavo tarp jų.
Sodas gydė. Buvo laikotarpių, kai man to reikėjo, kai praeiti jį nuo vieno galo iki kito nebuvo menkniekis, ir jis atidavė viską, ką turėjo: paukščius, žalumą, gėles. Pakeliui prisėsdavau ant suoliukų ir viską sugerdavau akimis, tarsi matyčiau pirmą kartą.
