Tolimajame Jamunos krante, priešais Tadž Mahalą Agroje, yra sodas, kurio niekada nebuvo ketinta žiūrėti dieną.
Have You Been Told About India?
Sodas, užaugintas žydėti sutemus
1520-aisiais pirmasis Mogolų imperatorius Babur išplanavo pirmąjį iš sodų, vėliau sudariusių grandinę palei upės krantą, iš viso vienuolika. Jis ilgėjosi gimtosios Ferganos Vidurinėje Azijoje melionų laukų ir tekančio vandens ir niekada iki galo nesusitaikė su karščiu ir dulkėmis, kurias rado jų vietoje. Paskutinis grandinės sodas, arčiausiai upės vingio, buvo prisodintas vaismedžių ir blyškių gėlių ir paliktas beveik bevardis. Prireiks dar vieno šimtmečio ir visiškai kitokio ilgesio, kad jis gautų vardą.
Po šimto metų Shah Jahan priešingame krante pastatė kapavietę savo žmonai Mumtaz Mahal ir įtraukė tą senesnį sodą į planą, tiksliai suderinęs jo plotį su paties mauzoliejaus pločiu. Jis prisodino jį baltų žiedų, parinktų taip, kad išsiskleistų ir skleistų kvapą naktį, ir nutiesė blyškaus tinko takus, kurie sulaikydavo paskutinę dienos šviesą. Centre buvo aštuonkampis baseinas, pastatytas vien tam, kad jame atsispindėtų vaizdas. Pasirodo, blyškūs žiedlapiai sutemus neša kvapą toliausiai: prieblandoje jie matomi ryškiausiai, o jų kvapas sklinda vėstančiu vakaro oru. Sodas buvo suplanuotas žydėti kaip tik tada, kai jam pamatyti buvo mažiausiai šviesos, kvapas atstojo regą, ir jis pelnė vardą, kurio nuo tada niekada nereikėjo keisti: Mehtab Bagh, mėnesienos sodas. Giedrą naktį Tadž Mahalas tarsi padvigubėdavo apačioje tyvuliuojančiame vandenyje.
Agroje pasakojama dar didingesnė šios istorijos versija. Vėliau tame pačiame amžiuje pro šalį keliavęs prancūzas užrašė pasakojimą, kuris taip ir neišblėso: esą imperatorius ketino priešingame krante pastatyti antrą kapavietę, tikslų Tadž Mahalo dvynį, visą iš juodo marmuro, sujungtą su baltuoju tiltu, kad po mirties ilsėtųsi priešais ją, kitapus vandens, kaip gyvas ją mylėjo. Jokių jos pėdsakų niekada nerasta, ir istorikai tai laiko legenda, o ne planu. Tai legenda, kuri pernelyg gerai tinka žmogui, kurį apibūdina, kad būtų galima ją praleisti.
Tai, ką vėliau patyrė Shah Jahan, nereikia pagražinti. Jo sūnus Aurangzeb jį nuvertė ir paskutinius jo gyvenimo metus laikė ne sode, kurį jis buvo sukūręs, kad galėtų žiūrėti į žmonos kapavietę, o mažame marmuriniame bokšte Agros forte, apie 2,4 km aukštyn upe, kurio grotuoti langai buvo nukreipti taip, kad nerodytų jam nieko kito. Iš ten senas žmogus, kadaise pasodinęs visą sodą vien tam, kad mėnesienoje būtų arti jos atminimo, buvo priverstas likusį gyvenimą žvelgti į tą patį atminimą iš kalinio atstumo ir, daugumos liudijimais, vis dar žvelgė, kai mirė.
Sodas jį vis tiek pergyveno. Jį užliejo ir užnešė dumblu, ir didžiąją šimtmečio dalį jis buvo dingęs po upės krantu, kol 1990-aisiais archeologai pašalino iš jo devyniasdešimt tūkstančių kubinių metrų žemių ir rado, kad senasis baseinas po jomis tebeišlaikęs savo formą. Dabar jis žydi beveik taip pat, kaip visada: sutemus, niekam ypatingai, tiksliai laiku.
