Didžiausia augalų karalystės sėkla laukinėje gamtoje auga viename mažame slėnyje, vienoje mažoje saloje, ir ištisus šimtmečius niekas negalėjo pasakyti, iš kur ji apskritai atsiranda.
Have You Been Told About the Seychelles?
Sėkla, atsiradusi iš niekur
Coco de mer auga Vallée de Mai slėnyje Praslino saloje ir beveik niekur kitur pasaulyje. Viskas šiame medyje sukurta tokiu mastu, kuris atrodo vos ne neįtikėtinas: riešutas, galintis sverti tiek, kiek mažas vaikas, šešeri ar daugiau metų iki sunokimo, palmės, kurios auga griežtai vyriškos arba griežtai moteriškos, ir vyriškas žiedas, primenantis liauną žirginį, ilgą kaip dilbis. Bet kuriuo požiūriu tai ekstravagantiškas augalas, kuriam kuklumas visiškai nerūpi. Nuo luobo nuvalyta sėkla turi neabejotiną formą: du apvalūs išlinkimai, susieinantys ties gilia įduba, labiau primena moters kūną nei kokį nors kokosą. Seišeliečiai niekada neapsimetinėjo, kad yra kitaip, o paties medžio prancūziškas pavadinimas, reiškiantis tiesiog „jūros kokosas“, leidžia nujausti, kaip toli kadaise nukeliavo ši mįslė, kol kas nors surado, kur šis medis auga.
Ilgai niekam tai nepavyko. Švieži riešutai skęsta, todėl platusis pasaulis regėdavo tik senus ir tuščius, bangų išmestus už vandenyno, Maldyvų ir Indijos paplūdimiuose, seniai netekusius branduolio. Jūreiviai nusprendė, pagal to meto logiką visai pagrįstai, kad kažkur po jūra auga medis, kurio niekam nepavyko surasti ir grįžti gyvam, ir pavadinimas išliko gerokai ilgiau nei samprotavimas, kuriuo jis rėmėsi. Tai, ką išmesdavo bangos, tapdavo lobiu. Karaliai tikėjo, kad kevalas gali ištraukti nuodus iš vyno. Pasakojama, kad Šventosios Romos imperijos imperatorius Rudolf II už vieną tokį riešutą siūlė milžiniškus pinigus, nors medis, iš kurio jis kilo, kiek kas galėjo jam pasakyti, sausumoje galbūt išvis neegzistavo.
Mįslė išliko iki 1768 metų, kai palmės pagaliau buvo rastos augančios Praslino saloje, bet ir tada istorija vis darė netikėtus posūkius. 1881 metais britų generolas Charles Gordon įžengė į Vallée de Mai slėnį, apžiūrėjo priešais save esančius įrodymus ir visiškai nuoširdžiai padarė išvadą, kad surado Edeno sodą, o coco de mer, jo aiškinimu, akivaizdžiai buvo uždraustasis vaisius. Pažvelgus į sėklą, jo logiką suprasti nesunku, net jei istorija palmei buvo palankesnė nei generolo teologijai.
Salos saugo savo versiją, senesnę ir švelnesnę už bet kurio europiečio. Sakoma, kad audringomis naktimis vyriškos palmės išsirauna su šaknimis ir pereina slėnį apkabinti moteriškųjų, o kas tai išvysta, apanka, jei ne blogiau. Niekas niekada neprabilo, kad šią istoriją paneigtų, dėl pačios paprasčiausios priežasties: joks liudininkas apskritai niekada neprabilo.
Šiandien kiekvienas riešutas sunumeruotas ir licencijuotas valstybės, bet žmonės vis tiek bando juos išsivežti. Praėjus keturiems šimtmečiams, niekam taip ir nepavyko įtikinti pasaulio, kad tai tik sėkla.
