Henrikas VIII, karalius, garsėjantis tuo, kad turėjo šešias žmonas, 1540 m. vasarą vedė Catherine Howard: tai buvo žmona numeris penki. Jam buvo keturiasdešimt devyneri, jis buvo apkūnus ir gydėsi koją, kuri taip niekada ir neužgijo. Jai buvo apie septyniolika, ir niekas iki galo nežino, kiek tiksliai jai buvo metų. Ankstesnę santuoką jis buvo anuliavęs po šešių mėnesių, tad buvo nusiteikęs džiaugtis, ir džiaugėsi. Jis vadino ją savo brangenybe ir, kad žodžiai derėtų, dovanojo jai tikrų brangenybių.
Have You Been Told About London?
Ilgiausias sprintas Tiudorų Anglijoje
Po penkiolikos mėnesių, 1541 m. lapkričio 2 d., Hampton Court rūmų Karališkojoje koplyčioje jį pasiekė laiškas, kurį įteikė Kenterberio arkivyskupas Thomas Cranmer. Jame buvo rašoma, kad Catherine Howard mergystė, praleista jos senelio antrosios žmonos namuose, buvo gerokai audringesnė, nei kas nors buvo užsiminęs, o pastaruoju metu ji daug vėlyvų vakarų leidžia su dvariškiu, vardu Thomas Culpeper. Eilinei žmonai tai būtų buvęs skandalas. Karalienei tai prilygo išdavystei, nes visas jos darbas buvo gimdyti vaikus, dėl kurių niekas neabejotų, kad jie karaliaus.
Henrikas išvyko į Londoną. Catherine buvo uždaryta savo kambariuose Hampton Court rūmuose, kol buvo rengiama byla.
Kas nutiko toliau, yra padavimas, ir jo nerasime nė viename tuo metu parašytame liudijime. Pasakojama, kad ji išsprūdo pro sargybinius ir pasileido bėgti. Ilga galerija ji puolė koplyčios link, kur Henrikas klausėsi Mišių, šaukdama jo vardą ir būdama visiškai tikra, kad jei tik prasiverš pro tas duris ir jis ją pamatys, viską dar bus galima atitaisyti. Ją sugavo dar nepasiekusią durų ir nutempė atgal. Karalius, anot padavimo, liko lygiai ten, kur buvo, ir toliau meldėsi.
Jai nukirto galvą Londono Tauere 1542 m. vasario 13 d. Imperatoriaus pasiuntinys pranešė, kad išvakarėse ji paprašė atnešti trinką į jos kambarį, kad galėtų pasipraktikuoti ant jos padėti galvą. Sunku įsivaizduoti ką nors labiau tiudoriško nei paauglė, repetuojanti savo pačios egzekuciją, kad lemiamą dieną nesukeltų sumaišties.
Nuo tada ta galerija vadinama Vaiduoklių galerija. Darbuotojai ir lankytojai pasakoja apie šaltas vietas ir jausmą, kad kažkas skubiai praeina pro šalį. 2003 m. spalį apsaugos kamera, nukreipta į netoliese esančias priešgaisrines duris, kelias naktis iš eilės užfiksavo, kaip jos staiga atsilapoja, o vieną naktį tarpduryje stovėjo figūra ilgais drabužiais. Apsaugininkai ją praminė „Skeletor“. Niekas taip ir neprisipažino iškrėtęs pokštą, o tai nemenkas dalykas rūmuose, kurių darbuotojai taip mėgsta persirengti.
Karališkoji koplyčia tebėra ten, tos galerijos gale, vis dar naudojama, su mėlynomis ir auksinėmis lubomis virš galvos, ir lygiai taip pat toli, kaip buvo tą dieną.
