Šiaurinėse Škotijos pakrantėse žmonės kadaise sakydavo, kad ruoniai yra ruoniai tik dalį laiko. Tam tikromis naktimis, kaip pasakojama, jie išlipdavo į krantą, nusimesdavo savo kailius ir stovėdavo ant smėlio kaip moterys ir vyrai: tai selkiai, ruonių žmonės, apie kuriuos dažniausiai pasakojama Orknio ir Šetlando salose, kur Šiaurės jūra ir Atlanto vandenynas susitinka ir retai sutaria. Išlipę iš vandens, jie būdavo gražūs, o su pirmąja aušra vėl dingdavo. Pasakojimuose jie šokdavo tol, kol nebelikdavo nakties šokiui. Viskas priklausė nuo kailio. Praradus jį, kelio namo nebebūdavo.
Have You Been Told About Scotland?
Žmonės, kurie išlipdavo į krantą
Dažniausiai pasakojama istorija prasideda nuo žvejo, per vėlai užsibuvusio jūroje, kuris nuo uolų stebi šokėjus ir beviltiškai įsimyli vieną iš jų, o tada padaro tai, ko šiose istorijose niekada negalima daryti: pasiima tai, kas ne jo. Jis paslepia jos ruonio kailį savo namų gegnėse, ir ji, be jo negalėdama grįžti į vandenį, pasilieka ir tampa jo žmona. Ji gerai tvarko namus. Su tikru švelnumu augina jo vaikus. Dėl to sutaria visos istorijos versijos, ir visos jos taip pat tyliai pastebi, kad ji kiek per ilgai stovi prie lango, žvelgdama į jūrą. Po daugelio metų dukra randa keistą minkštą ryšulį, įkištą į stogą, ir, džiaugdamasi radiniu, atneša jį motinai, o iki sutemų motinos nebelieka. Švelnesnėse versijose pilkasis ruonis dar daugelį metų priplaukia arti kranto, kai tik vaikai vaikšto pakrante, ir stebi juos taip, kaip gali tik motina. Ji juos mylėjo: dėl to istorijos neabejoja. Bet jūra buvo jos anksčiau nei jis, kaip ir kailis, ir jis neturėjo teisės nė į vieną iš jų.
Tautosaka yra tokia tiksli, kokia paprastai būna tautosaka apie svarbius dalykus. Išliejus į jūrą septynias ašaras per potvynį, sako Orknio salose, atplauks selkis. Pabandyti nieko nekainuoja.
Sena baladė „The Great Silkie of Sule Skerry“ suteikia šiai būtybei jos pačios balsą: „Sausumoje esu žmogus, jūroje esu selkis.“ Sakyta, kad kai kurios salų šeimos pačios turi šio kraujo. MacCodrum giminė iš North Uist salos kartų kartas buvo žinoma kaip ruonių vaikai; sakyta, kad jie jaučia atviro vandens trauką, kuri niekada visiškai jų nepalikdavo, kad ir prie kokio kranto vėliau apsigyventų.
Nesunku suprasti, kaip šis tikėjimas įsišaknijo. Pilkasis ruonis, per ilgai stebimas nuo tuščio kranto sutemus, turi tamsias ir nejaukiai žmogiškas akis, o jo balsas, kai vanduo ramus, sklinda kilometrų kilometrus ir nerimastingai primena ilgesį.
