Pažvelkite į metro schemą ir pagalvosite, kad ji papasakoja visą istoriją. Taip nėra. Tarp vis dar veikiančių linijų po žeme įsiterpusios maždaug keturiasdešimt nenaudojamų, niekam nežinomų stočių, kuriose metro traukiniai nebesustoja: peronai vis dar išklijuoti plytelėmis, koridoriuose vis dar kabo nuorodos, traukiniai pro juos pravažiuoja šimtą kartų per dieną, o į juos neįžengia niekas.
Have You Been Told About London?
Ką Londono metro slepia tamsoje
Keisčiausia iš jų taip ir nebuvo baigta. 1903 m. inžinieriai pradėjo kasti tunelius stočiai North End, ten, kur linija eina tarp Hampstead ir Golders Green. Jie buvo tikri, kad laukai viršuje netrukus prisipildys namų, o namai keleivių. apie 67 m gylyje tai būtų buvusi giliausia stotis visame tinkle, atskiras mažas miestas po viržynu. Tada įsikišo socialinė reformatorė Henrietta Barnett. 1904 m. ji nupirko viršuje esančią žemę iš Eton College ir prijungė ją prie Hampstead Heath kaip parką, o ne gyvenamąjį kvartalą: taip atsirado Hampstead Heath Extension. Stotis be namų ir be keleivių neturėjo jokios priežasties egzistuoti. Kasimo darbai sustojo 1906 m., dar prieš iškasant liftų šachtas. Virš žemės niekada nieko nepastatyta: nei įėjimo, nei plytelėmis išklijuoto fasado, kuris ją išduotų. 1907 m. atidaryta linija eina pro ją, ir nuo tada kasdien traukiniai rieda pro šalį, o ji stovi tuščia. Giliausios stoties rekordas atiteko Hampstead stočiai, o žmonės, sekmadienio popietę vedžiojantys šunis po viržyną, patys to gerai nesuvokdami, yra priežastis, dėl kurios visa stotis taip ir neatsirado.
South Kentish Town stotis užsidarė dėl kažko, kas labiau primena atsitiktinumą. Ji atidaryta 1907 m. viename iš tų jaučio kraujo spalvos terakotos pastatų, kuriuos ankstyvasis metro statė visur, o uždaryta 1924 m. birželio 5 d., kai neoficialus streikas trumpam nutraukė jos elektros tiekimą. Kai šviesos vėl užsidegė, kažkas pažiūrėjo, kaip mažai žmonių kada nors ja naudojosi, ir tiesiog nusprendė jos nebeatidaryti. Pastatas tebestovi Kentish Town Road gatvėje. Per dešimtmečius jame veikė paprastos parduotuvės, o kurį laiką ir pabėgimo kambariai, kurių tema, šiek tiek nejaukiai, buvo pačios stoties istorija. 1951 m. poetas John Betjeman apdovanojo ją savu vaiduokliu: jis parašė apie keleivį, kuris ten išlipa iš traukinio ir nebegali rasti kelio atgal. Tai išmonė, nors po ja slypi tikra detalė: kartą traukinys ten iš tiesų per klaidą sustojo ir atidarė duris. Niekas neįstrigo. Betjeman tiesiog pagalvojo: o kas, jei kas nors būtų įstrigęs?
British Museum stotis, uždaryta nuo 1933 m., saugo seniausią iš visų vaiduoklių istoriją: senovės Egipto dvasią, kuri, sakoma, naktimis rauda jos tuneliuose. Ji pasakojama su tikru įsitikinimu, ir pasakota šiek tiek pernelyg patogiai kaip tik tada, kai vienas laikraštis pasiūlė pinigų kiekvienam, kas sutiktų praleisti ten naktį ir tai įrodyti. Niekas prizo taip ir neatsiėmė.
Nieko iš to schemoje nematyti. Tačiau kažkur tarp dviejų stočių, kai traukinys be jokios aiškios priežasties sulėtėja, langai kartais trumpam prisipildo vien plytelių ir tamsos. Tai stotis, išklijuota plytelėmis ir su savo pavadinimu, vis dar ten laukianti traukinio, kuris seniai joje nebesustoja.
