Vita Sackville-West prarado labiausiai mylėtus namus dėl vienintelės priežasties: ji gimė mergaite.
Have You Been Told About English Gardens?
Ką Vita sukūrė vietoj to
Tie namai buvo Knole Kento grafystėje, tokie didžiuliai, kad, anot legendos, juose yra po kambarį kiekvienai metų dienai. Ji augo juose visiškai tikra, kad visais svarbiais atžvilgiais jie priklauso jai, ir klydo, nes Knole buvo paveldimas kartu su titulu, o titulas pereidavo tik sūnums. Mirus tėvui, namai atiteko jos dėdei, ir Vita, mačiusi juos išplaukiant iš rankų, taip niekada iki galo ir neatsigavo.
1930 m. į tą netektį ji atsakė nupirkdama griuvėsius. Sissinghurst pilis tebuvo griūvantis Elžbietos laikų bokštas, kylantis tarp išmėtytų ūkinių pastatų ir šimtmečiais kauptų šiukšlių, ir ji su savo vyru, diplomatu ir rašytoju Harold Nicolson, pirmuosius metus ten praleido tiesiog tvarkydami teritoriją. Paskui kartu jie sukūrė vieną mylimiausių sodų Anglijoje. Harold nubrėžė jo karkasą: ilgas formalias perspektyvas ir drausmingai apkarpytas gyvatvores. Vita jį pripildė rožių, išaugintų beveik iki pertekliaus, ir sodino jas ranka, kuri, regis, pasitikėjo gėlėmis, tarsi jos geriau už bet kokį planą žinotų, ką daryti. Struktūra laikė siautulį vietoje, o siautulys neleido struktūrai kada nors atrodyti šaltai. Baltasis sodas (White Garden), po karo apsodintas vien baltais ir sidabriškai pilkais augalais, buvo sukurtas atgyti kaip tik tada, kai blėsta šviesa: tai sodas tai valandai, kai visi protingi žmonės jau grįžę namo.
Vitos gyvenimas tekėjo pagal tą patį principą kaip ir jos sodinimas: tvarka paviršiuje, o po ja kažkas, kas atsisakė likti savo ribose. Ji ir Harold pusę amžiaus atsidavę mylėjo vienas kitą, bet mylėjo ir kitur, jos atveju dažniausiai moteris, ir rašė vienas kitam apie tai su atvirumu, kuris iki šiol užgniaužia kvapą. Giliausias ir viską užvaldęs jos ryšys siejo ją su rašytoja Virginia Woolf. Iš tos meilės Woolf parašė „Orlandą“ apie didiką, kuris negali pasenti ir romano viduryje tampa moterimi, tris šimtmečius keliauja skolintais drabužiais ir visą laiką neabejotinai turi pačios Vitos veidą. Woolf suteikė savo herojei protėvių namus, kurių buvo atsakyta tikrajai Vitai, su visomis valdomis. Vėliau Vitos sūnus romaną pavadino „ilgiausiu ir žaviausiu meilės laišku literatūroje“: dosnus būdas apibūdinti knygą, kurią apie jo motiną parašė jos mylimoji.
Sutemus Baltasis sodas vis dar švyti lygiai taip, kaip ji sumanė: blyškus ir tyliai šviesus dar ilgai po to, kai likęs sodas paskęsta tamsoje. Galiausiai tai tas pats atsakymas, kurį ji davė netekusi Knole: sukurti kažką visiškai savo. Moteris, kuriai nebuvo leista išsaugoti mylimų namų, sukūrė kitus, su žmogumi, kurį iš tikrųjų pasirinko. Be to, penkiolika metų ji rašė sodininkystės skiltį laikraščiui „The Observer“. Ir paliko Sissinghurst, sodą, kuris daugelį vakarų tyliai nustelbia namus, kadaise ją atstūmusius.
